Dirbdami kartu mes pasieksime užsibrėžtų tikslų
Gyvenu Sargeliuose, Raseinių raj. Dėstau Vilniaus universitete Kauno humanitariniame fakultete (VUKHF) ir Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje laisvalaikio organizavimo, etninės, kalbos kultūros, etnobotanikos, kultūros istorijos dalykus. Kaip mokslininkė ir etnologė, etnobotanikė, etnomuzikė daug kur lankiausi pasaulyje, plačiai bendrauju. Dirbant visuomeninį darbą kilo idėja padėti kitiems, kad būtų įvertintas kaimo žmogus – nuostabus gamtos gyventojas, jo siekiai ir darbai. Mes neįvertiname savo resursų, savo gyvenimo gražioje gamtoje, kvėpavimu švariu oru. Vadovauju Sargelių bendruomenės centrui, kuriame yra 80 narių. Įvykdėme bendrai finansuojamą Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programos ir Žemės ūkio ministerijos projektą “Praviršulio tyrelio ir natūralių pievų buveinių apsauga, skatinant agrarinės aplinkosaugos ir tradicinės gyvulininkystės plėtra“, kurio metu stengėmės pakelti žmonių socialinį ir ekonominį gyvenimą, įsigijome 26 Lietuvos juodmarges telyčias ir 5 žemaitukus, nupirkome priekabą, šienapjovę, surengėme dvi išvykas: į Žemaičių Kalvarijos bendruomenę „Gardai“ bei Babrungo šeimų bendruomenę "Tėviškė”, sukūrėme internetinę svetainę www.sargeliai.org. Vienas iš svarbių uždavinių – botaniniame–zoologiniame draustinyje „Praviršulio tyrulis“, įtrauktame į NATURA 2000 tinklą, jo buferinėse zonose bei kitose šalia esančiose Europinės svarbos buveinėse, užtikrinti biologinės įvairovės išsaugojimą. Projekto lėšos siekė 201553 Lt. Projekte filantropinė veikla bene svarbiausia: iš fondo lėšų pirktos žemaitukės ir telyčios, susilaukusios prieauglio, tenka kitam, o motinos – augintojui. Dovana kitam – taip apibūdinamas šis projektas. Taip pat Baltijos labdaros fondo „Heifer“ finansuojamame projekte „Socialinio gyvenimo gerinimas ir aplinkai palankių verslų skatinimas bendruomenėje, taikant ekstensyvų ūkininkavimą“ didelis dėmesys kreipiamas į socialines problemas – gaunant dovanų gyvulį, jo prieauglį padovanoti. Be gyvulių, fondas finansuoja veterinarines priemones, žemės ūkio inventorių kaip elektrinius piemenis, vielą ir suktukus gyvuliams aptverti. Baltijos labdaros fondas skatina verslumą – tuo Sargelių centras numato įkurti amatų centrą. Iš avių vilnų gamintis suvenyrus, įvairius dirbinius, kepti duoną, gamintis sūrius, sviestą, kelti žmonių pragyvenimo lygį. Esu ūkininkė bei teikiu agroturizmo paslaugas. Išrinkta Raseinių rajono liberalų sąjūdžio pirmininke, esu Raseinių rajono Vietos veiklos grupės tarybos narė. Muzikantė. Dainuoju ir groju savo sukurtas dainas ir liaudies muziką. Būdama etnologė organizuoju senoviškas vestuves, mergvakarius, vardynas, krikštynas, įvairias šventes, groju kanklėmis, kitais lietuvių liaudies instrumentais ir giedu senoviškas giesmes per laidotuves. Mėgstu plaukioti, jodinėti, keliauti. Bitininkauju, smaližiauju ir duodu ragauti kitiems bičių suneštą maistą.
Mielieji žmonės, patys kelkite savo kandidatūras ir dirbkime kartu. Naujos asmenybės politikoje atneša naujų vėjų ir naujų idėjų. Galiu ir siekiu atstovauti Lietuvą ir Lietuvos žmones! Esu pasirengusi būti lietuviškuoju kelrodžiu į Europos Parlamentą. Pasiruošusi priimti sprendimus, padėsiančius ne tik Lietuvos Respublikos žmonėms, bet ir kitoms Europos Sąjungos šalims. Esu revoliucionierė ir tai mano stiprybė.
Elektros ir dujų rinkos liberalizavimas. Energijos išgavimas iš tvarių (atsinaujinančių) šaltinių, kas labai svarbu Lietuvai. Tai energijos išgavimas iš saulės, vėjo ir vandens energijos. Gamybos ir perdavimo sistemų atskyrimas. Baltijos jūros regiono pripažinimas vienu iš prioritetinių, kuriame skatintina ekonomikos plėtra bei gerintina jo ekologinė padėtis. Teisės aktų pataisų priėmimas, motinystės atostogų pašalpą mokant 18 savaičių, kaip tai yra Lietuvoje, pagal motinystės socialinio draudimo įstatymą ir tai gerina Lietuvos demografinę padėtį. Tai galėtų būti kelrodžiu kitoms Europos šalims (dabar ES mokama 14 savaičių). Savarankiškai dirbančioms moterims leisti išeiti motinystės atostogų. Medicininė pagalba bet kurioje ES šalyje. Mažų ūkių augimo skatinimas žemės ūkio sektoriuje. Europinių transporto ir energetikos projektų („transeuropinių tinklų“) finansavimas 2007-2013 metais. „Rail Baltica“ - Varšuva Helsinki ir kiti TEN projektai. Užimtumas, darbuotojų mobilumas ir socialinių klausimų sprendimas ir reikalai. Teisingumas, saugumas ir piliečių teisės. Vasaros laiko atsisakymas. Kultūros, sporto, jaunimo, mokslo ir švietimo plėtra.
Garbingas žmogus siekia padėti kitam, jis supranta ir nebijo savo darbų skaidrumo. Jis tiki teisingumu. Gerovėje gyvenantis žmogus jaučiasi saugus, jo darbai įvertinti ir atlyginti pagal sugebėjimus, jis jaučiasi išgirstas ir aplink save mato socialinio, ekonominio teisingumo, solidarumo ir vieningumo principus. Rašydama ir įgyvendindama projektus stengiuosi padėti žmonėms, įduodama į rankas meškerę, o žuvį jie pasigauna patys. Projektų dėka prisidedu prie gamtos išsaugojimo. Aktyviai dalyvauju tarptautiniuose projektuose, skaitau paskaitas įvairiose aukštosiose mokyklose; tik grįžau iš bendro Lietuvos – Suomijos – Norvegijos projekto „RUTH“. Rašau straipsnius į įvairius pasaulio žurnalus. Koncertavau įvairiose pasaulio vietose: Japonijoje, Danijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Pietų Amerikoje: Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje – Lietuvos TSR lietuvių draugijos siuntimu, Lenkijoje, Falun festivalyje Švedijoje, Latvijoje, Azerbaidžiane, Rusijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Australijoje ir kt.
Raseinių rajono socialinis, verslo, investicijų, ekonominis, kultūrinis bendradarbiavimas ir ryšių tiltai tarp rajono žmonių ir Europos Parlamento. Šią misiją mielai atlikčiau. Darbas Europos Parlamente skiriasi, palyginus su darbu Lietuvos Respublikos Seime, kur seimo nariai teikia ir priima įstatymus. Europarlamentaro funkcija yra inicijuoti teisės aktus: juos priimti ar atmesti. Kita svarbi Europarlamentaro aktyvaus veikimo sritis – supažindinti savo šalies piliečius su Europos Parlamentu. Tai rajono žmonės galėtų keliauti į Europą ir į Europos Parlamentą.
Žemės ūkis, aplinkosauga, mokslas ir švietimas, kaimo plėtra, smulkus verslas, kultūra, lyčių lygybė, moters padėtis visuomenėje, demografinė padėtis, skurdas.
Vadovavimo patirtis, dėstymo įgūdžiai, sugebėjimas pasitikėti savimi, mokėjimas suburti ir įtikinti. Priimti teisingus sprendimus padės objektyvumas, garbingumas, žodžio laikymasis, atsakomybės jausmas, mokėjimas netylėti, o išsakyti opią problemą; turėti savo nuomonę, sugebėti ją ginti, neužmiršti, kad atėjęs drakonas, nugalėjęs prieš tai esantį drakoną karalių, tampa naujas drakonas karalius.
Lietuva beveik neturi gamtos išteklių, žaliavų, tačiau ji stipri savo kultūra, išlaikiusi tradicinį paveldą, kurį ir reikia parodyti pasauliui! Dvarais pasaulio nenustebinsi. Prancūzija bei Vokietija jų turi apsčiai. Lietuva pasaulį stebina savo kultūra, menu, sporto laimėjimais. Tačiau būdami pikti, baimingi, nepasitikintys savimi ir kitais nesugebame iškelti ir pristatyti nei vieno Nobelio premijos laureato.
Miestas tampa dideliu kaimu, nes miestiečiai traukiasi į miesto pakraščius, čia kuriasi naujos gyvenvietės. Jose žmonės, priešingai nei tikrame kaime, stengiasi kuo daugiau užsitverti nuo kitų žmonių. Reikia gerinti kaimo žmonių gyvenimo sąlygas, sudaryti sąlygas kurtis naujoms įmonėms, populiarinti mobilaus universiteto „mokytis visą gyvenimą“ įteisinimą, kurti infrastruktūrą. Lietuva yra valstybė – unikumas. Europoje beveik nėra tikrų kaimų, vienkiemių. Nuo seno pastebima gyvenviečių tendencija. Šią tradiciją reiktų išlaikyti, kad kurtųsi Lietuvą garsinantys kaimai, atspindintys senąją architektūra, kuriuose gyventų, o ne tik atvažiuotų miegoti Lietuvos piliečiai. Labai svarbu inicijuoti energijos išgavimą iš atsinaujinančių šaltinių, kaip saulės energija, vėjo ir vandens malūnai. Šios veiklos turėtų būti remiamos iš ES lėšų. Alternatyvaus kuro gamyba turėtų būti valstybės palaikoma. Atliekų tvarkymas ir perdirbimas padėtų Lietuvai išsikapstyti iš savo pačios įkliuvimo į kilpą: kam rūšiuoti šiukšles, jei jas verčia į tą pačią duobę. Kam kurti šiukšlių perdirbimo įmones, jei jau iš anksto nuspręsta, kas laimės konkursą ar patogiau išvis tokių įmonių nekurti? Kam rinkti plastmasinius butelius, jei jų niekas nesuperka? Kam rinkti stiklinius butelius, jei atėjus į parduotuvę tau paaiškinama, kad nėra dėžių arba prikabinta kortelė: „Kasa nedirba. Užeikite vėliau“. O dar patogiau mesti į pirmą griovį, nes už tuščią butelį gauni tik 20 ct., o ne 1 Lt. Kam reikia turėti įvairias draudimo kampanijas, jei Lietuva turi SoDrą? O gal geriau gauti tuos į SoDrą mokamus mokesčius ir pačiam susimokėti vieną kartą stomatologui, gydytojui, sau pensiją, mokytojui repetitoriui ir mokytojui viename asmenyje, o ne du. Apskritai, Lietuvoje įstatymų leidyba ir mokėjimas juos apeiti, vertinant penkiabale vertinimo sistema, galima būtų parašyti penketą. Tokio sugebėjimo gali pavydėti visos pasaulio šalys. Informacijos ir dialogo su žmogumi trūkumas. Kai reikia iš žmogaus išreikalauti nesumokėtų pinigų, toks procesas vyksta žaibišku greitumu, bet jei žmogui valstybė ar institucija negrąžino ar vėluoja grąžinti sumą pinigų (kaip pavyzdys: pinigus už parduotą jautį, pinigus už tam tikrą atliktą Nacionalinės mokėjimo agentūros atliktą priemonę – Standartų laikymasis ar pan.), tai ji nieko nepraneša ir ilgai laukęs žmogus gal ir gauna po metų arba ne. Dr. Daiva ŠeškauskaitėAr mes bijome?
Mes bijome savo nenuoširdumo? Mes bijome savęs? Mes bijome būti neišradingi? Mes bijome būti nepopuliariais? Mes bijome neįtikti? Kodėl protingi žmonės tyli? Jie bijo? Bijome susitikti su savo senais draugais, nes mes kitokie – pasikeitėme, praradome draugystės jausmą, sužvėrėjome, gyvename vadovaujantis džiunglių įstatymu, nes gal tas draugas jau panašus į mane? Dažnai bijoma tarti svarų žodį, nes gal ne taip mane supras. Bijoma, kad kas nors mano žodžius panaudos blogam – kerštui. Ūkininkai (valstiečiai) ir verslininkai bijo ką nors nauja kurti, pradėti dirbti, nes valdžia vėl ką nors pakeis. Bijo valdžios, kuri greitai gali tapti diktatu ir visus išvežti, uždaryti į kalėjimus! O, tiesa, Lietuvoje kalėjimai dar ne privatūs, dar liko ką privatizuoti, o paskui galima dvidešimtą procentą pasidalinti. O kiek erdvės – džiaugsmingai tarti: „Jūs elgiatės neteisingai – į cypę“, - ir triumfuoti, kad kalėjimuose daugėja nieko neveikiančių žmonių. Bedarbystė kalėjimuose – gal norėtų kas šį klausimą pagvildenti? Kalėjime sėdintys sau duoną galėtų užsidirbti ir nereiktų iš mokesčių mokėtojų pinigų gyventi. Šiukšles rūšiuoti, užsiimti amatais... Kiti, protingi, ir gražūs, bijo prarasti savo darbą, nes ką nors sakysiu, parašysiu – sužinos teisybę, nemalonumai. O valdžia, pasirodo, nebijo. Buvo pasakyta, kad reikia gintis nuo liaudies ir buvo paleistos kulkos. Tai išaiškėjo per sausio 16 dienos riaušes, kur buvo panaudotos „Čeriomucha“ dujos, kurias dar sovietinės okupacijos metais naudojo milicija. Aišku, įsisiautėjusią minią reikėjo raminti. Bet ar taip? Ar jie nebijojo? Jie norėjo išsakyti savo mintis, bet jų niekas neklausė. Pasirodo, valdžios vyrai labiau bijojo žodžio, nei dūžtančių stiklų. Žmonės bijo dėl savo vaikų rytojaus. Įdomi situacija susidarė kaimuose. Iš valdžios atstovų lūpų girdėjosi: „Kaime liks tik atvažiuojantys miegoti“. Susikūrė bendruomenės, susitvarkė panaudos sutartimi ar kitais būdais išnuomotus namelius, tikėjosi gyventi geriau. Bet „išleidžiant“ šį judėjimą į viešumą, matyt, - toks energingas pakylėjimas, šuoliais augantis kūrimasis, – nebuvo numatytas aukštose instancijose. Buvo norima bendruomenes – besikuriančias minias – valdyti, įrėminti, pajungti politiniams žaidimams. Tuomet prasidėjo antras etapas – naikinimo, iš vidaus – uždarant mokyklas. Planas uždaryti mokyklas jau „užsuktas“ anksčiau, juk mes rengiame strategijas keturiems penkiems metams. Sugalvota, neįsivaizduoju kodėl, toks dieviškas skaičius, kurį nepasiekus, mokyklos uždaromos. „Ir nebandykit priešintis, nes jau seniai viskas nuspręsta, nes jau dokumentai užantspauduoti, taryboje nubalsuota“. Tėvų nuomonė neegzistuojanti arba jų paklausiama tarp kitko, kad sukelti paniką, kad greičiau visi išsilakstytų į miestus. Taip reikia. Sugalvota – padaryta. Tėvai, priversti vaikus leisti į didesnes mokyklas, nusprendžia išleisti į rajono centrą, kuris, ne paslaptis, dvidešimt ir trisdešimt kilometrų atstumu. Dažnai dėl vaikų savo gyvenamą vietą pakeičia tėvai ar į užjūrį išlėkia. Ten duona skanesnė. Užsuktas žaisliukas šokinėja – užsukti tėvai galvoja, baiminasi, ne vienas ir ligoninėje atsiduria, nesuprasdami kaip gali jų atžala neturėti žemės po kojomis. O kaimas, kaip kelių galvų sugalvota – merdi, o greitai ir dingsta iš Lietuvos žemėlapio – lieka tik akmuo prie kelio. Bet, kaip dabar populiaru sakyti: ko jūs norit, vaikas patenka į geras rankas, į didelę mokyklą, su savo krepšeliu. Kiek tas krepšelis vertas? Vaikai po pamokų bastosi gatvėmis laukdami autobuso, o nesuspėjus į jį, eina pėsčiomis namo, patiria baimę, nepasitenkinimą. Užsiimti menine ar kita veikla nelieka laiko. Tėvai, namie laukdami, nieko nenusitveria dirbti, nes vis mintys sukasi apie savo atžalą, taip apt patiria baimę, nepasitenkinimą, širdies skausmą. O mokytojos, kurios liko be darbo, nes niekas jų su mokytojos krepšeliu į kitą mokyklą neperkelia, o biblioteka, kuri ištuštėjo, o kultūrinis gyvenimas, neįsivaizduojamas be vaikų programų, o vaiko klegesys, toks svarbus kaimui, o bendruomenė, kuri stengėsi, kūrėsi dėl geresnio vaiko, jauno žmogaus rytojaus. Viskas nurims arba nurimo. Su ilgesiu pasakos senoliai apie savo mokyklą, joje vykusius renginius, joje prabėgusią pirmą meilę, visa tai giliame kaime, kurioje mokėsi vos trisdešimt vaikų, bet kur buvo įvykių centras, sukimosi ašis. Matuojami ir skaičiuojami pinigai, bet kas tuos pinigus skaičiuos, kai nebebus vaikų? O jei skaičiuojama kiek vaikas kainuoja mokyklai, tai reikia suskaičiuoti ir kiek taupys rajonas, valstybė, uždarydama kaimo ar dažnai ir miesto mokyklas, kiek kainuos vaikas tėvams? O šiuo sunkiu laikotarpiu, kai žmonės atleidžiami iš darbų, mokyklose, kuriose sumažėja vaikų, gali tilpti ir mokykla ir įsikurti gydytojo kabinetas, stomatologo, informacinis centras, gal ūkininkų perdirbimo įmonės sutilptų drauge: patys sūrius, sviestą gamintų – patys čia pat parduotų. Vis litas prie lito... Tik reikia imtis darbų, nesėdėti rankas sudėjus ir laukti – gal kas už mane padarys, gal kas pasirūpins. Visiems reikia gyventi po saule. Lietuvoje susidariusios kastos: skurdieji, vidurinioji grandis, pasiturintys, turtuoliai. Skurdieji, gyvenantys iš nieko, dar šnekamojoje kalboje vadinami bomžai, šį žargoną reiktų vartoti atsargiai, nes yra ne tik dėl alkoholio vartojimo kiekio gavę šį pavadinimą, bet ir nuskurdę, neprisitaikę prie gyvenimo sąlygų. Vidurinioji žmonių kasta skyla į dvi rūšis: gyvenantys iš pašalpų, išmokų bei lengvatų ir dirbantys, besistengiantys dorai uždirbti sau duoną. Pastarųjų šeimos stabilios, augina tris ar keturis vaikus, kurie baigia aukštąsias mokyklas, o kartais ir svetur laimės ieškoti išvažiuoja. Pasiturintys – suspėję į greitai važiuojantį traukinį, turintys gerą uoslę verslo srityje, mokantys pirkti – parduoti, kai kurie jau paveldėję iš tėvų už „vagnoriukus“ nupirktą kapitalą. Turtuoliai – tai nepaprasti žmonės, dažnai jau nebe verslininkai, nes taip prestižas neleidžia vadintis, jie – biznieriai, politikai, bankininkai, kartais grįžę iš užjūrio, kartais mokantys „prasisukti“. Jie visi bijo. Skurstantis bijo prarasti paskutinius marškinius nuo savo kūno, bijo netekti paskutinės kriaukšlės duonos, vargšas, mėgstantis išgerti, bijo prarasti butelį, kuris taip greitai tuštėja. Gyvenantys iš pašalpų bijo prarasti pašalpas, kurios taip reikalingos, nes neliktų pragyvenimo šaltinio ir reiktų eiti dirbti ar išsigalvoti kaip pragyventi. Neduok dieve! Dirbantys ar kaip kitaip užsidirbantys pragyvenimą bijo prarasti savo darbą, nes supranta sunkią likimo ranką – ne tik pragyventi, bet ir vaikus užauginti. Pasiturintys bijo bankrutuojančios savo įmonės, o turtuoliai – krentančių akcijų, piniginių indėlių, turto nuvertėjimo. Spėkit kas laimingiausias? Sveikiems bedarbiams, valstybės išlaikytiniams galima pasiūlyti atlikti visuomenei reikalingą, gražų, grožį puoselėjantį darbą: sutvarkyti aplinką, pasodinti medį, pastatyti prie savo daugiaaukščio namo savo darbo paminklą. Įvairių sričių mokslininkai galėtų surengti visuotinę konferenciją „Kokia turi būti Lietuva“. Mokytojai pateiktų savo apmąstymus konferencijoje ar pasitarimuose „Kaip reikia mokytis ir ar reikia keisti mokymo sistemą“. Policininkai surengtų „Šypsenos dieną“ - išeitų į gatves, stabdytų važiuojančias mašinas ir pasveikintų vairuotoją šypsenos proga ir palinkėtų geros kelionės, o greitį viršijusiems – nusišypsotų ir padėkotų, kad saugo savo sveikatą. Gaisrininkai, išsirinkę sau patogią dieną, ant stogų pakabintų šūkius. Verslininkai, politikai ir valdininkai pėsčiomis išeitų į gatves ar atvažiuotų į kaimą, į miestelį, pakalbėtų su žmonėmis, paklaustų kuo jie kvėpuoja, kaip jie džiaugiasi juos matydami. Tai būtų dėkingumo akcija! |
Naujienos > Techniškasis archyvas >
